Šiandien turėjau savo paskutiniają individualią mentorystę kuri lėmė ar galiu teikti dokumentus ICF (International Coaching Federation) dėl egzamino laikymo ACC akreditacijai gauti. Aišku buvo kažkiek jauduliuko prieš ją ir kuomet mentorius paklausė na ir ko tikiesi iš šios mentorystės? Aš atsakiau, kad noriu gauti įžvalgų kuriose vietose man reikia patobulėti. (Kas nežinote coachingo specialistai gali laikytis tris akreditacijas tai yra ACC, PCC ir MCC kurioms yra keliami vis aukštesni reikalavimai. Mano mentorius turi MCC akreditaciją tai yra aukščiausią). Ir jis manęs paklausė ar tikrai aš noriu tai ką įvardinau? Aš atsakiau žinoma, kad noriu kaip kitaip :) Tuomet gavau jo atliepimą, kad jis gali vertinti pagal MCC reikalavimus mane, bet dvejoja ar po tokio vertinimo aš dar norėčiau tęsti savo kelionę coachinge, nes iki to lygio dar reikia nemažai padirbėti. Tuomet pasitaisiau ir sakau noriu išgirsti feedbacką apie save kiek esu pasiruošęs laikyti egzaminą ACC akreditacijai gauti? Tuomet gavau jo feedbacką ir patvirtinimą, kad galiu eiti laikyti egzamino :) Tai mano reziumuojant mano šiandieninė įžvalga yra tokia, kad prašant feedbacko kaip ir jį duodant reikia patikslinti ko tiksliai prašau pats ar ko kitas prašo iš manęs, nes priešingu atveju galima labai, labai stipriai tiek save tiek kitą žmogų sugniuždyti. Jeigu turite kokių minčių ar idėjų šiuo klausimu pasidalinkite, nes įdomu išgirsti ir jūsų nuomones.

Žinai, kada bendruomenė tampa gyva? Ne tada, kai sukuriam grupę ar logotipą. O tada, kai vieni kitus pradedam matyti, girdėti ir pažinti. Tai kviečiu tave: ☺️ Parašyk savo vardą. 🌍 Papasakok, iš kur esi. 📍Nufotkink, kur dabar rašai – kavinėj, biure ar namų kampe. 🫣 Ir įmesk smagų faktą ar nutikimą, kad taptum dar artimesnis. Įsivaizduoju, kaip bus smagu paskaityti vieniems kitų istorijas ir tarp jų atrasti bendrumo☺️ Tai pradėkim nuo paprasto „labas, čia aš“.