Apie patarimus? Apie dalijimąsi patirtimi? O gal apie gebėjimą būti šalia? Praėjusi savaitė man buvo tarsi veidrodis pilna įžvalgų, žmonių ir tylos, kuri kartais pasako daugiau nei žodžiai. Dalyvavau Mentorship Summit konferencijoje, kurią organizavo Saulius Alksnis su komanda, ir man tai buvo ne tik renginys, o kelionė į gylį į tai, kas iš tiesų svarbu mentorystėje. Gian Luca de Marco priminė, kad kai sprendžiame už kitus darbe, ar šeimoje mes niekam nepadedame. O proešingai mes atimame galimybę kitam augti. Jis kalbėjo ir apie drąsą būti savimi. Apie tą žaismingumą, kurį dažnai pametame tapę „rimtais suaugusiais“. Apie gebėjimą užsidėti „rožinius akinius“ ir tiesiog eiti su šypsena, su savimi, su visomis savo spalvomis. Nes autentiškumas nėra silpnybė. Tai yra mūsų stiprybė. Dovilė Grigalauskienė priminė, kad mentorystė kartais gimsta tyloje. Kai neskubame duoti patarimų, o klausomės. Kai dalinamės ne tik pasiekimais, bet ir abejonėmis. Kai leidžiame tylai sukurti erdvę tikram ryšiui. Ir Dovas Zavadskis – paprastai, bet taikliai: „Jei šiandien – ne ta diena, viskas gerai. Atsipalaiduok.“ Tiek nedaug žodžių, bet juose yra tiek žmogiškumo. Ir tada supranti, kad mentorystė nėra apie tai, ką žinai. Ji apie tai, kaip esi. Apie tai, kaip kuri erdvę kitam žmogui išbūti. Nes kartais būtent tame buvime gimsta didžiausias augimas. Ką tau reiškia mentorystė? Koks momentas tavo kelionėje priminė, kad kartais užtenka tiesiog būti – ne mokančiam, o esančiam? Būtų įdomu išgirsti ir jūsų mintis – kaip jūs matote mentorystę šiandien?