Tam tikroje terminologijoje tai vadinama "psichologinė mirtis". Esmė tokia, kad dažnai yra nesvarbu kaip tai ar kažką kitą pavadinsime, svarbu suprasti esmę. Šį postą paskatino parašyti bendruomenė, tad dalinuosi:
Aš virstu kitu žmogumi. Tai šiek tiek užtrunka. Reikia iškęsti. Tai yra psichologinė mirtis. Senojo aš mirtis ir naujojo aš formavimasis.
Psichologinės mirties (negalėjimas rasti atramos pačiam sau) požymiai:
- jausmas, kad viskas lyg už stiklo
- jausmą, kad negalite pasiekti savo gyvenimo
- nėra jokių emocijų ir pergyvenimų, viskas šalta ir px
- nieko nesinori daryti, apart tik miegoti
- įtakos praradimo jausmas
- sveikatos problemos, nevirškinimas, kūno skausmai ir kt.
- gebėjimo šnekėti praradimas
- supratimas, kad seni gebėjimai paveikti žmones nebeveikia, o nauji dar neveikia
- nesupranti ką gali ir ko negali
- nebesinori skaityti senų knygų ir žiūrėti senų filmų kurie padėdavo ankstesniais periodais - tiesiog jos - jie nebeįdomūs - nepadeda, neįkvepia veikti
- visos mano mintys ir gebėjimai atrodo paviršutiniški, silpni, bereikšmiai
- jausmas, kad esi nieko vertas
- jokių jausmų, sąmonė kaip ledinis stiklas
Pasiūlymas savirefleksijai:
- savirefleksija
- jei tai dar neaktualu tiesiog išsisaugokite